Svečias
Titulinis Mokymai Mokymų medžiaga Metodologiniai paketai Kokybinė analizė
Apie mokymus
Nauji mokymai
Mokomieji duomenys
E. mokymai
KOMPIUTERIZUOTA KOKYBINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖ SU NVIVO IR TEXT ANALYSIS SUITE
KOMPIUTERIZUOTA KOKYBINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖ SU NVIVO IR TEXT ANALYSIS SUITE

Pavyzdinis metodologinis mokomasis studijų paketas

KOMPIUTERIZUOTA KOKYBINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖ SU NVIVO IR TEXT ANALYSIS SUITE

Autoriai: Dr. Vaidas MORKEVIČIUS, Dr. Audronė TELEŠIENĖ, Dr. Giedrius ŽVALIAUSKAS

Ankstesnis dokumentas Turinys  Literatūros sąrašas Sekantis dokumentas

II DALIS. ĮVADINIO KURSO Į KOMPIUTERIZUOTĄ KOKYBINIŲ DUOMENŲ ANALIZĘ MOKOMOJI MEDŽIAGA

ĮVADINIS KURSAS Į KOMPIUTERIZUOTĄ KOKYBINIŲ DUOMENŲ ANALIZĘ

2.3. Etnografinis tyrimas

Autorius: Dr. Audronė TELEŠIENĖ

Etnografiniai tyrimai pradėti taikyti lyginamojoje kultūrinėje antropologijoje XX a. pradžioje. Tuomet antropologai Boas, Malinowski, Radcliffe-Brown, Mead ir kt. rinko duomenis apie ir tyrinėjo „primityvias“ kultūras (Creswell, 2005:69). Tokiais tyrimais buvo siekiama vakarų kultūrų atstovams paaiškinti, parodyti, kaip gyvena „egzotiškųjų kultūrų“ atstovai. Trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose Čikagos universiteto sociologai Park, Dewey, Mead pritaikė antropologinius lauko tyrimų metodus JAV kultūrinių grupių studijoms, siekdami išryškinti skirtingas toje pačioje visuomenėje gyvenančių subkultūrų (lotynų amerikiečių, afro-amerikiečių, skirtingų profesinių grupių, klasių ir kt.) patirtis, besiskiriančias socialines struktūras, kultūrines praktikas, vertybes ir pan. 1960-taisiais socialinio judėjimo už pilietines teises bei augančio pasipriešinimo karui Vietname akivaizdoje vis dažniau taikoma kritiškoji etnografija (Denzin ir Lincoln, 2005:380). Tokie tyrimai orientuoti į socialinę kritiką, juose aiškiai dėstoma socialinių pokyčių reikiamybė. 1980-taisiais Victor ir Edith Turner bei Edward Bruner pradeda taikyti vaidinimo etnografiją. Į kultūrą čia žiūrima kaip į vaidinimą; socialinio veiksmo ar elgesio imitacija pasitelkiama tam, kad būtų galima geriau suprasti ir paaiškinti socialinius reiškinius ar procesus. Ilgainiui susiformavo įvairios etnografinių tyrimų tradicijos, įvairūs autoriai vardina atskiras etnografinių tyrimų „mokyklas“, etnografinių tyrimų tipus. Šiuolaikiniai tyrinėtojai etnografinį tyrimą taiko tyrinėdami pačias įvairiausias kultūrines grupes skirtingais aspektais: visuomenės sveikata, kaimo ir miestų plėtra, vartotojų grupės ar pan. (Genzuk, 2003).

Etnografiniu tyrimu siekiama tyrinėti kultūrines grupes, kultūrines sistemas (Alexander, 2005). Atlikdamas etnografinį tyrimą tyrėjas siekia aprašyti ir interpretuoti kolektyvines vertybių sistemas, nuostatas ir įsitikinimus, kultūrinius elgesio modelius, bendrabūvio taisykles, toje kultūrinėje grupėje/sistemoje vartojamą kalbą, simbolių sistemas, tai kultūrinei grupei būdingą/priklausančią artefaktų visumą ir pan. Etnografinis tyrimas apima tęstinį, išplėstą tam tikros grupės stebėjimą, dažniausiai taikant stebėjimo dalyvaujant metodą, kuomet tyrėjas yra įsitraukęs į kasdienį stebimų žmonių gyvenimą (Creswell, 2007:68). Etnografai tyrinėja elgesio, kalbos, kultūrinės grupės narių sąveikos reikšmes (t. y. klausia, ką visa tai reiškia).

Pagrindinės etnografinio tyrimo procedūros (pagal Creswell, 2005; Genzuk, 2003):

  • Sprendimas, ar etnografinis tyrimas yra tinkama strategija tyrimo klausimams atsakyti. Paprastai etnografiniu tyrimu siekiama atsakyti į klausimus apie kultūrinės grupės nuostatas, kalbą, elgesį. Šiuolaikiniuose etnografiniuose tyrimuose taip pat tyrinėjama kaip per kasdienes praktikas atsiskleidžia ideologinės nuostatos, dominavimas, pasipriešinimas.

  • Kultūrinės grupės identifikavimas ir suradimas. Paprastai tai turėtų būti tokia grupė, kuri kartu gyvena (dirba ar kitaip kartu veikia) jau pakankamai ilgai, kad būtų sukūrusi tam tikra bendrą vertybių, normų sistemą. Tam, kad tyrėjui būtų lengviau priartėti prie grupės, ją stebėti, kalbėtis su jos dalyviais, paprastai tyrėjas pirmiausiai siekia susipažinti, užmegzti ryšius su grupės lyderiais, kitais svarbiais dalyviais, kurie vėliau tampa pagrindiniais informacijos šaltiniais. Taip pat svarbu gauti šių lyderių ar grupės narių, su kuriais kontaktuoja tyrėjas, sutikimą atlikti tokį tyrimą.

  • Kultūrinių temų ar problemų, kurias tirs tyrėjas parinkimas. Tai susiję su būsima duomenų analize. Gali būti tiriamos tokios temos: socializacija, mokymasis, pažinimas, dominavimas, nelygybė, vaiko ir suaugusiojo vystymasis, inkultūracija ar kt. Pradėdamas tyrimą etnografas stebi žmonių sąveiką natūraliomis sąlygomis, stengiasi išskirti, „pamatyti“ tai žmonių grupei būdingus, tiesiog visą jų socialinį būvį persmelkusius, dalykus, pvz., įvykius, gyvenimo ciklą ar kt. kultūrines temas. Kultūra čia suprantama ne kaip kažkas objektyviai egzistuojančio, bet kaip tai, kas būdinga tiriamai grupei imanentiškai ir tai, ką tai grupei priskiria tyrėjas. Kultūra susideda iš to, ką žmonės sako (kalba), daro (elgesys), iš to ką tie žmonės pagamina ir kuo naudojasi (artefaktų). Tyrėjas gali holistiškai nupasakoti grupės istoriją, religiją, politiką, ekonomiką, natūraliąją aplinką; gali nusakyti socialinę struktūrą, giminystės ryšius, politinę struktūrą ir pan.

  • Informacijos rinkimas apie grupės gyvenimą, darbą. Tai vadinama darbu „lauke“ (angl. k. fieldwork). Rinkdamas etnografiniam tyrimui reikalingą informaciją paprastai tyrėjas eina į tyrimo lauką (t. y. vietą kur gyvena ir dirba tiriamieji) ir renka įvairaus pobūdžio empirinę medžiagą. Labai svarbu, kad tyrėjas laikytųsi tyrimo etikos, būtų jautrus tiriamiesiems, atsižvelgtų į ir nepažeistų jų teisių į asmeninio gyvenimo privatumą, atsiklaustų ir aptartų su tiriamaisiais duomenų rinkimą. Etnografiniai duomenys gali būti renkami stebėjimo, testų, apklausų, interviu pagalba, gali būti atliekama turinio analizė, panaudojami audio-vizualiniai metodai, žemėlapių braižymo technika ir kt.

  • Etnografinių duomenų analizė. Duomenų analizę paprastai tyrėjas pradeda plačiu kultūrinės grupės aprašymu. Savo tyrimo ataskaitą šioje stadijoje tyrėjas organizuoja argumentacinės linijos ašimi pasirinkdamas vieną konkretų įvykį, specifinę veiklą, ar grupės gyvenimą tam tikrame laiko intervale. Vėliau tyrėjas pereina prie detalesnės temų ar išskirtų problemų analizės. Duomenų analizei dažniausiai naudojami metodai: interpretacinė analizė, tematinė analizė, turinio analizė. Kiekybiniai duomenų analizės metodai taip pat taikomi, tačiau kaip papildomi, greta kokybinių analizės metodų.

  • Galutinio „produkto“ pateikimas. Galutinis etnografinio tyrimo produktas/rezultatas – holistinis kultūrinės grupės portretas, kuriame aiškiai galima atskirti tiriamųjų patirtis, požiūrius ir tyrėjo poziciją. Tokiame darbe taip pat tyrėjas gali pateikti rekomendacijas socialinei kaitai, kuri užtikrintų geresnį tiriamos grupės poreikių tenkinimą, emancipaciją ar įgalinimą. Įdomu tai, kad perskaitęs etnografinę studiją skaitytojas informacijos, žinių apie kultūrinę grupę gauna ir iš tirtosios kultūrinės grupės narių ir iš tyrėjo interpretacijų. Reikėtų taip pat pažymėti, kad kartais etnografinių tyrimų ataskaitos apima ir video filmų, trumpų video pranešimų, teatro spektaklių, audio rinkinių, net poemų formatus. Etnografinės ataskaitos paprastai rašomos literatūriniu, aprašomuoju, pasakojamuoju stiliumi, praturtinamos citatomis, aprašymais, dokumentų ištraukomis, grafikais, diagramomis, paveikslais ir kt. Gausūs aprašymai padeda skaitytojui geriau suprasti kaip gyvena, ką veikia, kokiomis vertybėmis ar normomis vadovaujasi tirtosios kultūrinės grupės nariai.

Etnografinius tyrimus atlikti išties sudėtinga, nes tyrėjas turi gebėti analizuoti, interpretuoti socio-kultūrines sistemas. Taip pat, etnografinis tyrimas paprastai užima daug laiko, didelę dalį šio laiko tyrėjas praleidžia tyrimo lauke (su tiriamąja grupe), lauko tyrimo metu surenkama gausi empirinė medžiaga, kurią sudėtinga apdoroti ir išanalizuoti. Etnografinės ataskaitos dažnai rašomos literatūriniu, apsakymų stiliumi ir tai gali būti rimtu iššūkiu tradicines mokslinių tyrimų ataskaitas pratusiems rašyti tyrėjams. Didelė grėsmė etnografiniuose tyrimuose susijusi su tuo, kad tyrėjas gali perdėm įsijausti ir įsitraukti į tiriamosios grupės gyvenimą, praktiškai tapti tikruoju jos nariu, tokiu būdu prarasdamas mokslinį įžvalgumą ir stebėtojo budrumą (pasitaiko, kad tyrėjas nebegali užbaigti tyrimo ar parašyti ataskaitos).

Etnografiniai tyrimai turtingi savo įvairove. Skiriami tokie etnografinių tyrimų tipai:

  • Realistinė etnografija. Tai tradicinė etnografinė prieiga naudojama kultūros antropologų. Tai objektyvi ataskaita apie stebėtas situacijas, tipiškai rašoma trečiuoju asmeniu. Tyrėjo užduotis – emociškai neutraliai, nešališkai perteikti, papasakoti tai, ką jis stebėjo ar sužinojo iš tiriamųjų. Ataskaitoje, naudodamas standartines kultūros aprašymo kategorijas (pvz., šeimos gyvenimas, komunikacijos tinklai, darbas, socialiniai tinklai, statusų sistema) tyrėjas pateikia detalius kasdienio tiriamųjų gyvenimo aprašymus, nurodo, kaip reikėtų suprasti ir interpretuoti tirtąją kultūrą. (Creswell, 2005:69-70)

  • Kritiškoji etnografija. Dauguma tyrėjų pastaruoju metu remiasi būtent šia etnografinio tyrimo atmaina. Tyrėjas tokiame tyrime nėra nešališkas išorinis stebėtojas – jis politiškai angažuotas išviešinti marginalizuotų grupių patirtis, ginti marginalizuotų grupių emancipaciją. Pavyzdžiui, etnografai gali tirti mokyklas, kurios privilegijuoja tik tam tikro tipo studentus/moksleivius, tirti kaip profesinio orientavimo praktikomis neatsižvelgiama į silpnesniųjų grupių poreikius. Kritiškoji etnografija tyrinėja galios, įgalinimo, nelygybės, teisingumo, dominavimo, represijos, hegemonijos ir pan. problemas. (Creswell, 2005:70)

  • Vaidinimo etnografija. Šie tyrimai suartina teatrą ir socialinius mokslus (Tedlock, 2005). Tyrėjai stengiasi inscenizuoti tiriamųjų patirtis (Alexander, 2005). Siekdamas auditorijai paaiškinti tiriamą kultūrą tyrėjas suvaidina tos kultūrinės grupės kasdienio gyvenimo epizodą arba „apsimeta“ tos grupės nariu ir imituoja tai grupei būdingą elgesį. Spektaklio (vaidinimo) pagalba tyrėjas geriau įsijaučia į tiriamųjų patirtis, išgyvenimus, nes pats įsikūnija ir kuriam laikui „tampa“ kultūrinės grupės atstovu. Šis metodas duoda tyrėjui galimybę ne tik protu suvokti, pamatyti ar išgirsti tiriamą dalyką, bet visu kūnu pajausti, išgyventi tiriamųjų patirtis. Žiūrovas taip pat turi galimybę ne tik išgirsti ar perskaityti apie tyrinėtą grupę, bet ir pamatyti tos grupės narių praktikas (kad ir suvaidintas). Žinoma, kurdamas vaidinimą tyrėjas jau būna atlikęs interviu su kultūrinės grupės nariais, jau turi surinkęs empirinę stebėjimo medžiagą. Šios etnografinės medžiagos pagrindu jis ir inscenizuoja tiriamųjų patirtis, kultūrinės grupės kasdienio gyvenimo epizodus (Alexander, 2005).

  • Autoetnografija. Jei vaidinimo etnografija skirta kitos/svetimos kultūros/subkultūros supratimui bei aiškinimui, tai autoetnografija skirta savosios (tyrėjo) kultūros gilesniam supratimui bei aiškinimui. Savo patirtį ir gyvenimo istoriją tyrėjas panaudoja kaip kultūrinį lauką – medžiagą mokslinei analizei. Autoetnografiniame tyrime tyrėjas stebi savo patirtį, jausmus, išgyvenimus įvairiose gyvenimiškose situacijose, analizuoja kaip šias patirtis, išgyvenimus sąlygoja tokios jo demografinės kultūrinės charakteristikos kaip lytis, rasė, etninė kilmė, klasė, amžius, socialinis statusas ar kt. Ellis ir Bochner (2000, cituojami Alexander, 2005:423) išskiria penkias skirtingas autoetnografijos variacijas: refleksyvioji etnografija, kai tyrėjas kritiškai permąsto tam tikroje kultūrinėje terpėje (nebūtinai savoje kultūroje) savo patirtus išgyvenimus; naratyvinė etnografija, kuomet tyrėjas pabrėžia savo kaip tam tikros istoriškai marginalizuotos ar egzotiškos kultūros nario patirtį; etnografinis tyrimas kai tyrėjas prisiima visiško dalyvio vaidmenį ir tuomet kaip tam tikros kultūros narys pateikia savas interpretacijas išoriniams klausytojams; literatūrinė autoetnografija – kuomet tyrėjas kaip rašytojas aprašo ir interpretuoja savąją kultūrą tai auditorijai, kuri nepažįsta šios kultūros; asmeniniai naratyvai – kritiškos autoetnografinės istorijos, kuriose išgyvenimai ir patirtis pateikiami siekiant jiems suteikti platesnę socialinę reikšmę ar siekiant kai kuriuos asmeninės istorijos aspektus politizuoti. (Alexander, 2005). Holman Jones (2005) teigimu, autoetnografinis tyrimas visuomet yra politiškai angažuotas, siekiantis iššaukti diskusiją tarp autoriaus ir skaitytojų/žiūrovų, siekiantis skaitytojus/žiūrovus paskatinti veikti ir siekiantis pakeisti esamą socialinę tvarką.

  • Viešumo etnografija (angl. k. public ethnography). Tai toks tyrimo tipas, kurio metu tyrėjas domisi ir rašo apie socialines laikmečio problemas įvairiose temose: žmogaus teisės, visuomenės sveikata, kultūra, aplinkosauga, smurtas, skurdas, genocidas, migracija, rasizmas, teisingumas, taika ar kt. Tyrėjas, kaip kvalifikuotas ir intelektualus stebėtojas, aprašo ir analizuoja savo patirtis susijusias su viešomis problemomis. Šie tyrėjai stengiasi savo tyrimų ataskaitas parašyti taip, kad jos būtų prieinamos ir suprantamos plačiajai visuomenei. Tokių tyrimų (kuriuos dažnai net sunku pavadinti tyrimais remiantis socialiniuose moksluose priimtais kriterijais) rezultatai dažnai įgauna publicistinį žanrą. Apskritai ši tyrimų pakraipa gimė XX a. pabaigoje leidyklų ir profesinių asociacijų iniciatyva, kuomet socialiniai mokslai buvo skatinami „atsiverti“ ne-specialistų auditorijoms. Pirmieji tokie į viešumą ir plačiąją auditoriją orientuoti antropologijos centrai ar leidiniai įsteigti Paryžiuje, Londone, JAV. (Tedlock, 2005)

  • Vizualinė etnografija (angl k. visual ethnography). Tai paveikslų, vaizdų naudojimas atliekant etnografinį tyrimą. Vizualizacijai dažniausiai naudojamos fotografijos, tačiau taip pat galima naudoti piešinius, video įrašus ir kt. Paveikslai tokiame tyrime naudojami ne vien kaip iliustracija tradicinei duomenų analizei, kuomet fotografijos pateikiamos greta atliktos duomenų analizės, kaip paįvairinančios tyrėjo interpretacijas. Vaizdai gali būti naudojami kaip duomenų forma, savyje talpinanti socialinę informaciją (ne tekstiniai, o vaizdiniai duomenys). Įvairios fotografijos, video įrašai taip pat gali būti naudojami kaip ataskaitos pateikimo forma. Tokiame tyrime ataskaitoje argumentacinė linija vedama ne rašant tekstą, bet tam tikra seka pateikiant vaizdus. Tipiniu vizualinės etnografijos tyrimo pavyzdžiu yra Jay Ruby studija „Išlaikant įvairovę: etnografinė Oak Park studija“ (n. d.), pristatoma internetinėje svetainėje adresu http://astro.ocis.temple.edu/~ruby/opp/. (Harper, 2005)

Literatūra, kurioje pateikiama etnografinių tyrimų metodologinės tradicijos platesnė diskusija (nevardijami tie šaltiniai, kurie cituojami tekste):

  • Atkinson P. A., Delamont S., Coffey A., Lofland J., Lofland L. H. (2007). Handbook of etnography. Thousand Oaks, CA: Sage Publications.
  • Atkinson P. A., Delamont S. (2008). Representing ethnography: Reading, writing and rhetoric in qualitative research.Thousand Oaks, CA: Sage Publications.
  • Denzin N. K. (2003). Performance ethnography. Thousand Oaks, CA: Sage Publications.
  • Gobo G. (2008). Doing ethnography. Thousand Oaks, CA: Sage Publications.
  • Hammersley M., Atkinson P. (2007). Ethnography: Principles in practice. New York: Routledge.
  • Madison S. D. (2005). Critical ethnography. Thousand Oaks, CA: Sage Publications.
  • O'Reilly K. (2004). Ethnographic methods. New York: Routledge.

  • Pink S. (2006). Doing visual ethnography. Thousand Oaks, CA: Sage Publications.


NAUJIEMS VARTOTOJAMS
NAUJIENOS
Naujienlaiškis

Nr.1  2009 07-11
Nr.2  2009 12-2010 02
Nr.3  2010 03-05
Nr.4  2010 06-08
Nr.5  2010 09-11
Nr.6  2010 12-2011 02
Nr.7 2011 03-05
Nr.8 2011 06-08
 
© KTU Politikos ir viešojo administravimo institutas
Atnaujinta 2019-03-27